Runos: reikšmės ir nemokamas burimas runomis

Tiesi Seniausia turto forma buvo gyva: galvijai, kuriuos reikia šerti, girdyti ir saugoti. Anglosaksų eilėraštis sako, kad turtas yra paguoda kiekvienam, bet kiekvienas turi jį dosniai dalyti, jei nori garbės Viešpaties akyse. Norvegų ir islandų eilėraščiai prideda šešėlį: dėl turto pykstasi giminės. Ši runa kviečia pažiūrėti į tai, ką turi, kaip į gyvą dalyką. Pinigai, laikas, įgūdžiai, geras vardas — visa tai reikalauja priežiūros ir judėjimo. Turtas, kuris niekur nejuda, ilgainiui pradeda kainuoti daugiau, nei duoda.

Apversta Apversta Fehu runa dažnai skaitoma kaip suspaustas kumštis. Gal laikai per stipriai ir taupai ne tam, kad turėtum, o tam, kad nebijotum. Arba kitaip: vertė nuteka pro pirštus, nes niekas jos nepasveria. Abiem atvejais klausimas tas pats — ar tu valdai tai, ką turi, ar tai valdo tave. Kai kalba eina apie skolas ar didelius finansinius sprendimus, runa nepakeičia pokalbio su finansų specialistu.

Klausimas sau Kas iš to, ką turi, stovi tvarte nešertas?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Tauras buvo laukinis jautis, didesnis ir piktesnis už bet kurį naminį; paskutiniai taurai išnyko XVII amžiuje. Anglosaksų eilėraštis jį vadina drąsiu, didžiais ragais kovojančiu pelkių klajūnu. Norvegų ir islandų eilėraščiai tą patį vardą skaito kitaip, kaip šlaką ir dulksną, tad vienos reikšmės čia nėra. Šiandieniniame skaityme Uruz runa reiškia neprijaukintą jėgą: kūno ištvermę, užsispyrimą, gyvybingumą, kuris neprašo leidimo. Tai ne dresuota stiprybė, o ta, kurios niekas neišmokė elgtis mandagiai. Klausimas tik, ar ją pažįsti, ar jos bijai.

Apversta Kai Uruz runa iškrenta apversta, jėga dažnai būna nukreipta ne ten. Užsispyrimas, kuris kadaise padėjo išgyventi, dabar tiesiog stumia sieną. Arba kūnas jau seniai prašo sustoti, o tu to negirdi, nes sustojimas atrodo kaip silpnumas. Net tauras atsiguldavo atrajoti. Jei nuovargis tęsiasi savaitėmis, tai klausimas gydytojui, ne runoms.

Klausimas sau Kur dabar dedi savo jėgą ir ar ten jai vieta?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“ (tauras); „Senasis norvegų runų eilėraštis“ (šlakas); „Senasis islandų runų eilėraštis“ (dulksna)

Tiesi Norvegų ir islandų eilėraščiuose šios runos vardas reiškia milžiną: uolų gyventoją, kuris atneša tik bėdą. Anglosaksų eilėraštis ją pervadina erškėčiu. Jis nepaprastai aštrus, blogas kiekvienam, kuris jį paliečia, ir be galo skaudus tam, kuris tarp erškėčių prisėda. Abu vaizdus jungia viena mintis: su šia jėga neapsimoka elgtis neatsargiai. Dabartiniame runų skaityme ji dažnai tampa ribos ženklu. Tai gali būti tavo dygliai, kurie saugo, arba svetimi, į kuriuos įsivėlei. Erškėtis nepuola. Jis tiesiog auga ten, kur auga.

Apversta Apverstoje padėtyje dygliai dažnai atsisuka į vidų. Gynyba, kuri turėjo saugoti, dabar žeidžia tave ar artimus žmones. Kartais tai greitas atsakymas, kuris kerta stipriau, nei reikėjo. Kartais tai siena, pastatyta prieš seną pavojų, kurio jau seniai nebėra. Erškėtis tinka tvorai, ne lovai.

Klausimas sau Kur tavo riba saugo, o kur jau tiesiog bado?

Šaltinis: „Senasis norvegų runų eilėraštis“ ir „Senasis islandų runų eilėraštis“ (milžinas); „Anglosaksų runų eilėraštis“ (erškėtis)

Tiesi Trys eilėraščiai šią runą supranta trimis skirtingais būdais. Islandų eilėraštyje tai dievas, Asgardo valdovas ir Valhalos vadas, vadinamas vienu iš Odino vardų. Anglosaksų eilėraštis tą patį ženklą skaito kaip burną: iš jos kyla kiekviena kalba, ji yra išminties atrama ir paguoda išmintingiesiems. Norvegų eilėraštyje tai upės žiotys, pro kurias eina dauguma kelionių. Šiandien runa dažniausiai siejama su žodžiu: kas pasakyta, kas nutylėta, kas išgirsta tik pusiau. Ji klausia ne tik to, ką sakai, bet ir to, ko klausaisi.

Apversta Apversta Ansuz runa kalba apie trukdžius tarp žodžio ir prasmės. Gal kalbi daug, bet ne apie tai. Gal kažkieno patarimą priimi kaip įsakymą, nors tai tebuvo nuomonė. O gal tyli ten, kur tavo žodžio reikėjo. Anglosaksų eilėraštis burną vadina išminties atrama. Atrama ji tampa tada, kai po žodžiu yra mintis.

Klausimas sau Kokį sakinį pastaruoju metu kartoji, nors juo nebetiki?

Šaltinis: „Senasis islandų runų eilėraštis“ (dievas); „Anglosaksų runų eilėraštis“ (burna); „Senasis norvegų runų eilėraštis“ (upės žiotys)

Tiesi Sėdint menėje jojimas atrodo lengvas, o tam, kuris iš tikrųjų joja ilgais keliais ant stipraus žirgo, jis reikalauja jėgų. Tai anglosaksų eilėraščio pastaba ir ji tebėra taikli. Islandų eilėraštis prideda, kad jojimas yra raitelio malonumas ir žirgo vargas, o norvegų sako, kad žirgams jis sunkiausias. Kelionė visada kam nors kainuoja. Raidho — judėjimas su kryptimi: ne skubėjimas, o klausimas, ar planas jau išėjo iš menės į kelią. Kartais tai tikra kelionė, kartais sprendimas, kurį pagaliau imi vykdyti.

Apversta Kelionė be krypties arba kryptis be kelionės — du dažniausi apverstos Raidho runos skaitymai. Gal sukiesi ratu: tie patys pokalbiai, tos pačios abejonės, tas pats „pradėsiu nuo pirmadienio“. Gal judi per greitai ir žirgas nebeištempia. Čia padeda paprastas klausimas: kas iš tikrųjų veda — tu ar įprotis?

Klausimas sau Kuris tavo planas jau per ilgai sėdi menėje?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Šios runos senasis vardas atkurtas nevienodai: vieni jį skaito kaip fakelą, kiti kaip votį. Anglosaksų eilėraštyje tai fakelas, kurio blyški ir šviesi liepsna pažįstama kiekvienam gyvam ir dažniausiai dega ten, kur viduje ilsisi kilmingieji. Norvegų ir islandų eilėraščiuose tas pats ženklas reiškia votį, skaudžią žaizdą. Šiuolaikinis skaitymas dažniausiai renkasi fakelą: šviesą, kuri leidžia matyti ir dirbti, amato išmanymą, aiškumą uždaroje patalpoje. Bet ir antrasis vaizdas kai ką sako. Kai kurie dalykai pradeda gyti tik tada, kai juos apšvieti.

Apversta Apverstas fakelas arba užgęsta, arba šviečia ne ten. Gal žinai, kaip daryti, bet nebematai prasmės. Gal švieti į kitų klaidas, kad nereikėtų žiūrėti į savąsias. O kartais apversta Kenaz runa grąžina prie antrojo vardo. Votis yra tai, ką laikai uždengta, nes tamsoje atrodo, kad mažiau skauda.

Klausimas sau Ką laikai tamsoje, nes atrodo, kad šviesoje skaudėtų labiau?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“ (fakelas); „Senasis norvegų runų eilėraštis“ ir „Senasis islandų runų eilėraštis“ (votis)

Tiesi Iš runų eilėraščių Gebo runą aprašo tik anglosaksų: vėlesnėje skandinavų runų abėcėlėje jos nebeliko. Eilėraštis dosnumą vadina žmonių puošmena, garbe ir atrama, o kiekvienam tremtiniui, neturinčiam nieko kito, — parama ir pragyvenimu. Dovana čia veikia į abi puses: ji kelia davėją ir išlaiko gavėją. Gebo runa klausia, kaip tavo gyvenime keliauja tai, kas duodama ir gaunama. Kai į dovanas niekada neatsakoma, jos pradeda slėgti kaip skola, o kai viskas skaičiuojama, virsta sandoriu.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kur tavo gyvenime dovanos keliauja tik viena kryptimi?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Anglosaksų eilėraštis džiaugsmą apibrėžia stebėtinai kukliai: jį patiria tas, kuris mažai pažįsta vargo, skausmo ir rūpesčio, turi gerovės ir laimės, o dar ir pastogę, kurios užtenka. Ne daugiausia, o pakankamai. Tai džiaugsmas, kuris kyla ne iš didelių pergalių, o iš to, kad kasdienybė nespaudžia. Šiuolaikiniame skaityme jis dažnai siejamas ir su bendryste: stalu, prie kurio susėda savi žmonės. Klausimas čia ne tas, kaip pasiekti daugiau, o tas, ar pastebi, kada jau gana.

Apversta Apversta Wunjo runa nebūtinai reiškia liūdesį. Dažniau ji rodo džiaugsmą, atidėtą vėlesniam laikui: kai bus baigtas darbas, kai bus daugiau pinigų, kai visi bus sveiki. Arba džiaugsmą, matuojamą svetima liniuote, kai savas stalas atrodo per kuklus, nes kažkieno nuotraukoje stalas didesnis. Pakankamumas retai būna fotogeniškas.

Klausimas sau Kas tavo kasdienybėje jau yra pakankamai gera, nors dar neleidai sau tuo džiaugtis?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Visi trys runų eilėraščiai krušą vadina grūdu: norvegų eilėraštis šalčiausiu, islandų šaltu, anglosaksų baltiausiu. Islandų eilėraštis dar prideda šlapdribą. Anglosaksų eilėraštis duoda svarbiausią dalį: kruša krenta iš dangaus skliauto, ją blaško vėjo gūsiai, o paskui ji virsta vandeniu. Ši runa kalba apie tai, kas ateina iš išorės ir nėra tavo pasirinkimas: staigų pokytį, sujauktus planus. Bet ji kalba ir apie tai, kas būna po to. Kruša, kuri išmušė pasėlius, po valandos jau drėkina dirvą.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kas pastaruoju metu iškrito kaip kruša ir kas iš to lieka, kai ji ištirpsta?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Norvegų eilėraštis sako trumpai: būtinybė palieka mažai pasirinkimo, nuogas žmogus sušąla šaltyje. Islandų eilėraštis ją vadina sunkia dalia ir varginančiu darbu. Anglosaksų eilėraštis daro posūkį: stoka spaudžia krūtinę, bet dažnai virsta pagalba ir išsigelbėjimu tiems, kurie į ją įsiklauso laiku. Ši runa nekalba apie nelaimę. Ji kalba apie trūkumą, kuris kažką praneša. Kai stinga poilsio, pinigų ar artumo, tas stygius dažnai tiksliau už norus parodo, kas iš tikrųjų būtina.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Ko tau šiuo metu iš tikrųjų trūksta ir ar tai tas pats, ko nori?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Anglosaksų eilėraštis ledą aprašo beveik su meile: labai šaltas, be galo slidus, skaidrus kaip stiklas ir panašus į brangakmenius, šalčio nukaltos grindys, gražios akiai. Norvegų eilėraštis jį vadina plačiu tiltu, islandų — upių žieve ir bangų stogu. Ledas čia reiškia sustingimą, bet ne vien blogąja prasme. Užšalęs ežeras sustabdo vandenį, tačiau leidžia pereiti ten, kur vasarą kelio nebuvo. Kai kas tavo gyvenime gali būti užšalę ne todėl, kad baigėsi, o todėl, kad laukia savo laiko.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kas tavo gyvenime dabar sukaustyta ledo ir ar tas ledas tave stabdo, ar laiko?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Rugiai nesubręsta greičiau, jei į juos žiūri dažniau. Jera yra metų ir derliaus runa ir visi trys eilėraščiai ją sieja su gerais metais: tai gėris žmonėms, gera vasara, sužėlęs laukas. Anglosaksų eilėraštis priduria, kad žemė duoda šviesius vaisius ir turtingiems, ir vargšams. Jos logika — ciklas: kas pasėta, auga savo tempu, ir nuimti galima tik tai, kam atėjo laikas. Lietuviai tam turi savą žodį, pabaigtuves: šventę ne sėjant, o nuėmus derlių.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kas tavo gyvenime jau pasėta, bet dar ne laikas pjauti?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Kukmedis auga lėtai, gyvena ilgai, o jo mediena kieta ir kartu lanksti. Anglosaksų eilėraštis jį piešia keliais tvirtais brūkšniais: medis šiurkščia žieve, kietas ir tvirtai įsikibęs į žemę, laikomas šaknų, ugnies sargas ir džiaugsmas sodyboje. Tai ištvermė, kuri neatrodo įspūdingai: ne šuolis, o išbuvimas. Runa kviečia pažiūrėti, ant ko iš tikrųjų stovi, kai paviršiuje viskas juda. Šiurkšti žievė čia ne trūkumas. Ji saugo tai, kas viduje auga rievė po rievės.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kas tavo gyvenime auga lėtai, bet laiko tave, kai viskas aplink siūbuoja?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Perthro yra paslaptingiausia runa ne dėl mistikos, o todėl, kad niekas tiksliai nežino, ką reiškė jos vardas. Anglosaksų eilėraštis sako tik tiek: tai žaidimas ir juokas iškiliesiems, kai kariai linksmai sėdi kartu alaus menėje. Spėjama, kad vardas galėjo reikšti stalo žaidimą ar kauliukų taurelę, tačiau įrodymų nėra. Runų būrimas, kokį pažįstame dabar, atsirado XX amžiuje, tad senovinės šios runos „būrimo reikšmės“ nėra. Šiandien ji skaitoma kaip nežinomybės ženklas ir klausia, ar su nežinojimu gali sėdėti taip ramiai kaip tie kariai.

Apversta Apversta Perthro runa dažnai rodo bandymą išspausti tikrumą iš to, kas jo neturi. Klausi to paties klausimo dešimtą kartą, tikrini telefoną, ieškai ženklų, kartais ir runose. Arba nustoji žaisti visai, nes gali pralaimėti. Nežinomybė nėra priešas. Ji yra stalo dalis ir be jos nebūtų žaidimo.

Klausimas sau Kurią savo situacijos dalį bandai suvaldyti, nors ji iš esmės yra atsitiktinumas?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Algiz vardas atkurtas spėjamai, paprastai kaip briedis, o „apsaugos“ reikšmė yra vėlesnis, šiuolaikinis skaitymas. Anglosaksų eilėraštis kalba apie briedžio viksvą: ji dažniausiai auga pelkėje, vandenyje, ir skaudžiai sužeidžia, apipila krauju kiekvieną, kuris bando ją pačiupti. Tai apsauga be puolimo: žolė niekam nekenkia, kol niekas jos negriebia. Runos forma primena iškeltą ranką ar briedžio ragus. Ji kelia klausimą apie tavo ribas: kur jos aiškios be žodžių, o kur jų iš viso nėra.

Apversta Kai Algiz runa apversta, apsauga dažnai nebeatitinka grėsmės. Kartais sienos per aukštos: saugaisi nuo žmonių, kurie nieko blogo nenori. Kartais jų beveik nėra ir kiti nuolat brenda per tavo pelkę be leidimo. Viksva neatsiprašo už savo aštrumą, bet ji ir neauga ant tako, kuriuo visi vaikšto.

Klausimas sau Nuo ko saugaisi ir ar ta grėsmė dar tikra?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Saulė runų eilėraščiuose yra ne šlovės, o orientacijos šviesa. Norvegų eilėraštis ją vadina kraštų spindesiu, islandų — debesų skydu ir ledo naikintoja. Anglosaksų eilėraštis žiūri jūreivių akimis: saulė yra jų viltis, kai jie plaukia per žuvų maudyklę, kol jūros žirgas, laivas, parneša juos į krantą. Astrologijoje Saulė skaitoma kaip tai, kuo žmogus stengiasi būti; čia ji paprastesnė. Tai šviesa, pagal kurią žinai, kur plaukti. Sowilo — aiškumo ir krypties runa, akimirka, kai iš rūko išnyra kranto linija.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Pagal ką nustatai kryptį, kai kranto nematyti?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Vienarankis dievas ir ženklas, kuris niekada nepaklysta, — du labai skirtingi šios runos veidai. Norvegų ir islandų eilėraščiuose tai Tyras; islandų eilėraštis jį dar vadina vilko likučiais. Anglosaksų eilėraštyje tai ženklas, dažnai suprantamas kaip žvaigždė: jis gerai laiko ištikimybę kilmingiesiems, visada eina savo keliu per nakties rūką ir niekada neapvilia. Bendra gija čia — žodis, kuris laikomas net tada, kai kainuoja. Runa klausia ne to, ar laimėsi, o to, kokį žodį laikai, kai niekas nemato.

Apversta Teisingumas, virtęs kietumu, — taip dažnai skaitoma apversta Tiwaz runa. Laikaisi taisyklės, nors ji seniai nebetinka situacijai. Laikai pažadą iš baimės, ne iš įsitikinimo. Kartais priešingai: atiduodi per daug kažkieno kito kovai ir pamiršti savąją. Žvaigždė rodo kryptį, bet kelią vis tiek eini tu.

Klausimas sau Kokį pažadą laikai ir ar vis dar žinai kodėl?

Šaltinis: „Senasis norvegų runų eilėraštis“ ir „Senasis islandų runų eilėraštis“ (dievas Tyras); „Anglosaksų runų eilėraštis“ (kelrodis ženklas)

Tiesi Lietuvoje beržas primena pavasario sulą, o runų eilėraščiuose jis reiškia jaunystę ir atžalas. Norvegų eilėraštis jį vadina žaliausių lapų krūmu, islandų — lapuota šaka ir mažu jaunu medeliu. Anglosaksų eilėraštis pastebi, kad beržas neveda vaisių, bet be sėklų leidžia atžalas, o jo šakos gražios ir aukštai siekia dangaus. Ši runa kalba apie augimą, kuris prasideda tyliai: ne nuo didelio plano, o nuo atžalos, kurią reikia pastebėti ir apsaugoti. Jaunam ūgliui reikia ne spartos, o priežiūros.

Apversta Apversta Berkano runa kalba apie augimą, kuriam trūksta erdvės ar kantrybės. Gal nauja pradžia skubinama, kad greičiau atrodytų kaip rezultatas. Gal rūpiniesi visais aplinkui, o savo atžalą palieki pavėsyje. Kartais tai ir per didelė globa: rūpestis virsta kontrole ir šalia tavęs niekas nebeauga savaip.

Klausimas sau Kas tavyje šiuo metu tik pradeda dygti ir ko tam reikia iš tavęs?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Žirgas išliko tik anglosaksų eilėraštyje ir ten jis aprašytas su pasididžiavimu: kilmingųjų džiaugsmas karių akivaizdoje, ristūnas, išdidus savo kanopomis, kai turtingi raiteliai apie jį šnekasi. Paskutinė eilutė švelniausia: neramiems jis visada paguoda. Žirgas čia reiškia judėjimą, kuris įmanomas tik dviese. Raitelis be žirgo eina lėtai, žirgas be raitelio eina nežinia kur. Šiuolaikinis skaitymas runą sieja su partneryste, pasitikėjimu ir bendru tempu, nesvarbu, ar kalba eina apie santykius, darbą, ar ryšį su savo kūnu.

Apversta Apverstoje Ehwaz runoje raitelis ir žirgas dažnai traukia skirtingomis kryptimis. Tai gali būti partnerystė, kurioje vienas skuba, o kitas stabdo, arba darbas, kuriame nepasitikima tuo, kas šalia. Kartais nesutarimas vidinis: galva jau nusprendė, kūnas dar ne. Neramiam žirgas tampa paguoda tik tada, kai juo pasitikima.

Klausimas sau Su kuo dabar judi kartu ir ar jūsų tempas sutampa?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Islandų eilėraštis žmogų apibrėžia gražiausiai: žmogus yra žmogaus džiaugsmas, žemės prieaugis ir laivų puošėjas. Norvegų eilėraštis kartoja tą patį „žemės prieaugį“. Anglosaksų eilėraštis nuoširdžiausias: linksmas žmogus brangus savo artimiesiems, bet kiekvienas anksčiau ar vėliau kitą palieka, nes kūnas galiausiai atiduodamas žemei. Mannaz runa primena, kad vieni kitiems esame ir paguoda, ir nusivylimas, ir kad visa tai turi pabaigą. Ji kviečia pažiūrėti į save ne kaip į projektą, kurį reikia tobulinti, o kaip į žmogų tarp žmonių.

Apversta Apversta Mannaz runa gali rodyti atskirtį nuo kitų arba nuo savęs. Kartais tai vienatvė, kurią vadini savarankiškumu. O kartais atvirkščiai: taip ištirpsti kitų lūkesčiuose, kad nebeatskiri, kur baigiasi jie ir prasideda tu. Jei atskirtis užsitęsia ir slegia, naudinga apie ją pasikalbėti su psichologu. Tai irgi žmogiškumas, apie kurį ši runa kalba.

Klausimas sau Kam tu šiuo metu esi džiaugsmas ir kas yra džiaugsmas tau?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Trys runų eilėraščiai rodo tris vandens pavidalus. Norvegų eilėraštis mato krioklį, krintantį nuo kalno, islandų — verdantį šaltinį, platų katilą ir žuvų žemę. Anglosaksų eilėraštis žiūri nuo denio: jūra žmonėms atrodo be galo ilga, kai jie plaukia svyruojančiu laivu, bangos juos baugina, o jūros žirgas, laivas, neklauso kamanų. Laguz runa skirta tam, kas teka ir ko neįmanoma suvaldyti jėga: jausmams, nuotaikoms, gelmei po paviršiumi. Vandeniui neįsakysi. Jame galima tik išmokti plaukti.

Apversta Srovė neša, o irklai guli valtyje. Apversta Laguz runa dažnai rodo būtent tai: jausmai užlieja ir sprendimai priimami iš bangos, ne iš kranto. Kitas kraštutinumas: vandens taip vengi, kad laikaisi atokiai nuo bet kokio gylio, net ir to, kuris galėtų atgaivinti. Kai bangos ilgai neatslūgsta, gerai turėti šalia žmogų, kuris moka su jomis dirbti, pavyzdžiui, psichoterapeutą.

Klausimas sau Į kokį gylį savyje vengi žiūrėti, nes paviršius atrodo saugesnis?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“, „Senasis norvegų runų eilėraštis“, „Senasis islandų runų eilėraštis“

Tiesi Anglosaksų eilėraštis apie šią runą pasakoja beveik legendą: Ingą pirmiausia pamatė rytų danai, paskui jis išvyko į rytus per bangas, o jo vežimas nuriedėjo iš paskos. Taip jį pavadino Heardingai. Kas tiksliai buvo Ingas, nežinoma; spėjama, kad dievas, protėvis ar herojus. Dabar runa dažniausiai skaitoma kaip brendimo ženklas: kaip sėkla dirvoje ar sumanymas, apie kurį dar niekam nepasakojai, kažkas auga uždaroje erdvėje, kol tampa visuma. Ji kalba apie užbaigtumą, apie tai, ką reikia pabaigti, kad būtų galima iškeliauti lengvai.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kas tavyje dar bręsta ir ko nereikia rodyti, kol nesubrendo?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Diena, anot anglosaksų eilėraščio, yra Viešpaties pasiuntinė, brangi žmonėms, didinga Kūrėjo šviesa, džiaugsmas ir viltis turtingiems ir vargšams, naudinga visiems. Svarbiausia čia paskutinė mintis: diena nesirenka, kam šviesti. Dagaz yra aušros runa: ne stebuklo, o to momento, kai jau gali įžiūrėti daiktų kontūrus. Tai slenksčio ženklas: kas buvo neaišku, pamažu tampa matoma. Aiškumas dažnai ateina ne kaip žaibas, o kaip pilkšva šviesa už lango, kurią pastebi tik tada, kai užgesini lempą.

Ši runa simetriška, todėl apverstos reikšmės neturi.

Klausimas sau Kas tau pastaruoju metu pamažu tampa aišku, nors dar nedrįsti to pasakyti garsiai?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“

Tiesi Paveldėta žemė, sako anglosaksų eilėraštis, labai brangi kiekvienam žmogui, jei jis gali ten, savo namuose, gyventi teisingai ir deramai, dažniausiai gerovėje. Tas „jei“ svarbus: namai brangūs ne patys savaime, o tada, kai juose galima gyventi gerai. Othala apima tai, ką gavai iš anksčiau buvusių: namus, papročius, žodžius, net būdą tylėti prie stalo. Astrologijoje panašią vietą užima IC, žemiausias natalinės kortelės taškas, kuriame skaitomas šeimos raštas, nešiojamas dar neturint jam vardo.

Apversta Apversta Othala runa gali rodyti paveldą, kuris tapo našta. Gal laikaisi tradicijos, kurios nebepasirinktum, jei rinktumeisi iš naujo. Gal gini namus, kuriuose tau nebėra gera. O gal bėgi nuo šaknų taip greitai, kad nespėji pasiimti to, kas jose buvo vertinga. Paveldas nėra įsakymas: jį galima peržiūrėti ir pasilikti tai, kas tinka.

Klausimas sau Ką iš savo šeimos paveldėjai be klausimo ir ar norėtum tai pasilikti?

Šaltinis: „Anglosaksų runų eilėraštis“