Taro kortų istorija — nuo Renesanso žaidimo iki savistabos veidrodžio

Pradžia, kurios beveik niekas nepamena: tai buvo žaidimas

Pirma tiesa, kurią noriu tau pasakyti, dažnai nustebina: taro kortos atsirado ne kaip burimo įrankis, o kaip kortų žaidimas. XV amžiaus šiaurės Italijoje — Milane, Feraroje, Bolonijoje — kilmingieji žaidė žaidimą, vadinamą tarocchi. Tai buvo paprastų lošimo kortų malka su pridėtu kozyrių rinkiniu — dvidešimt dviem alegorinėm figūrom (Magas, Popiežė, Mirtis, Žvaigždė, Pasaulis). Šiandien jas vadiname Didžiaisiais Arkanais, bet tada jos buvo tiesiog stipriausi koziriai.

Seniausios išlikusios malkos — vadinamosios Visconti-Sforza kortos, dailininkų rankomis pieštos apie 1440–1450 metus Milano hercogams. Jos buvo prabangos daiktas, ne mistikos: paauksuotos, su šeimos herbais. Figūros — Teisingumas, Tvirtybė, Saiko dorybė — atėjo tiesiai iš Renesanso krikščioniškosios ir antikinės alegorijos, iš tų pačių dorybių ir ydų, kurias matome bažnyčių freskose. Niekas tų figūrų neklausė apie ateitį. Jomis lošta.

Šitą beveik užmirštą šaknį verta laikyti galvoje, nes ji daug ką paaiškina. Taro simboliai gilūs ne todėl, kad „magiški”, o todėl, kad gimė iš viso Europos vaizdinio iždo — iš tos pačios kultūros, kuri tapė altorius ir rašė poemas apie Fortūnos ratą.

Okultinis posūkis: kaip žaidimas tapo „šventa knyga”

Tris šimtus metų taro buvo žaidimas. Lūžis įvyko 1781 metais Paryžiuje. Prancūzų pastorius ir mokslininkas Antoine Court de Gébelin savo daugiatomyje Le Monde primitif paskelbė drąsų teiginį: taro esą yra paskutinis išlikęs senovės Egipto šventraščio fragmentas, slaptas Toto žynių žinojimas, perduotas per amžius užmaskuotas paprastu žaidimu.

Tai buvo gražu. Tai buvo įtaigu. Ir tai buvo pramanyta nuo pradžios iki galo. Court de Gébelin rašė prieš tai, kai Rozetės akmuo (1799) leido perskaityti hieroglifus — jis tiesiog neturėjo kaip patikrinti savo spėjimo, ir spėjimas pasirodė klaidingas. Jokio ryšio su Egiptu taro neturi. Bet legenda prigijo, nes žmonėms patinka mintis, kad po kasdieniu daiktu slypi senovinė paslaptis.

Netrukus prancūzas, pasivadinęs Etteilla (savo pavardės Alliette anagrama), pirmasis sukūrė malką, skirtą būtent burimui, ir parašė taisykles, kaip kortas „skaityti”. Nuo čia prasideda visa okultinė taro linija — ją XIX amžiuje pratęsė prancūzų ezoterikas Éliphas Lévi, susiejęs dvidešimt dvi kortas su dvidešimt dviem hebrajų abėcėlės raidėmis, o vėliau anglų ordinas „Auksinė Aušra” (Hermetic Order of the Golden Dawn).

Noriu, kad šitą atskirtumei aiškiai: burimo sluoksnis taro yra vėlesnis priauglis, ne šaknis. Tai nereiškia, kad jis bevertis — reiškia tik, kad jis žmogaus sukurtas, ir gana neseniai.

1909-ieji: Pamela Colman Smith ranka, kurią pamiršo

Malka, kurią šiandien pamatai bet kurioje knygyno lentynoje, gimė 1909 metais Londone. Ją užsakė „Auksinės Aušros” narys Arthur Edward Waite, o nupiešė menininkė Pamela Colman Smith — ilgai vadinta tik inicialais „Pixie”, ilgam paliktą istorijos paraštėse.

Smith padarė tai, ko prieš ją niekas nebuvo padaręs masiškai: ji iliustravo visas septyniasdešimt aštuonias kortas pilnais paveikslais — net mažuosius arkanus (taures, kalavijus, lazdas, pentaklius), kurie iki tol būdavo tiesiog „penkios taurės”, penki nupiešti indai be jokios scenos. Smith vietoj penkių taurių nupiešė palinkusią figūrą juodu apsiaustu, žvelgiančią į tris išlietas taures, kai dvi tebestovi už nugaros. Staiga korta ėmė pasakoti — ir būtent dėl to ji „kalba” žmogui, kuris nieko apie taro nežino.

Smith buvo talentinga, savita menininkė, dirbusi su teatru ir simbolizmo daile; jos indėlis dešimtmečiais buvo nutylimas, o malka vadinta tiesiog „Rider-Waite” (pagal leidėją William Rider ir Waite). Pastaraisiais metais teisybė atstatoma — vis dažniau sakome Rider-Waite-Smith, o stambioji 2018 m. studija Pamela Colman Smith: The Untold Story grąžino jai vardą. 1911 metais Waite išleido vadovą The Pictorial Key to the Tarot, kuriame pats atvirai įspėjo neversti taro pigia ateities spėjimo mašina — jam tai buvo simbolių, ne pranašysčių kalba.

Jungas: korta kaip vidinio žemėlapio veidrodis

XX amžiuje atsirado dar vienas būdas suprasti, kodėl taro „veikia”, net jei jokios magijos jame nėra. Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas kalbėjo apie archetipus — pasikartojančias žmogaus psichikos figūras, kurias randame mituose, sapnuose ir pasakose visame pasaulyje: Motina, Šešėlis, Išminčius, Vaikas, Kelionė.

Pažiūrėk į Didžiuosius Arkanus šiuo kampu, ir kažkas spragteli. Kvailys — tai naivus pradžios žingsnis. Atsiskyrėlis su žibintu — vidinio ieškojimo figūra. Bokštas — staigaus griūties ir prabudimo akimirka. Tai ne pranašystės, o žmogaus patirties žemėlapis. Kai ištrauki kortą, ji nepasako, kas bus; ji pasiūlo figūrą, į kurią pažvelgęs gali atpažinti, kurioje savo kelio vietoje šiandien stovi. Jungas tai vadintų projekcija — neaiškus vaizdas leidžia sąmonei pamatyti tai, ko ji jau viduje žinojo, bet nedrįso įvardyti.

Būtent ši prieiga man artimiausia ir tinkamiausia mums, šiuolaikiniams žmonėms: korta yra veidrodis, ne langas. Ji rodo ne pasaulį už lango, o tave, žiūrintį į ją.

O kaip Lietuvoje? Vaškas, švinas ir kalba be paveikslų

Taro Lietuvoje šaknų neturi — tai importinė, vakarietiška XX amžiaus pabaigos tradicija. Mūsų pačių būrimas buvo kitoks, ir verta jį prisiminti, kad pamatytum skirtumą.

Lietuvių liaudies būrimas rėmėsi ne kortom su simboliais, o medžiaga ir akimirka: lietas vaškas ar tirpdytas švinas Kūčių ar Andriejaus naktį, įpiltas į šaltą vandenį, sustingdavo į formą, kurią būrėja „skaitydavo” — laivas, namas, žiedas, karstas. Mergelės burdavo iš batų, mestų per petį, iš po staltiese padėtų daiktų, iš pirmo sutikto žmogaus vardo. Sapnai buvo aiškinami pagal žodinį sapnininką, perduodamą iš lūpų į lūpas (apie tai daugiau — mūsų sapnininke).

Esminis skirtumas toks: lietuviškas būrimas dažniausiai klausė konkretaus likimo — ar ištekėsiu, iš kurios pusės atvažiuos piršliai, kas bus kitąmet. Taro, ypač skaitomas kaip archetipų sistema, klausia kitaip — ką aš su tuo darau. Vaškas atsako į „kas bus”; taro geriausiai veikia atsakydamas į „ką aš jaučiu ir ko vengiu”. Abu — tos pačios žmogiškos pastangos formos: paimti į rankas kažką apčiuopiamo, kad apčiuopiamu taptų ir tai, kas viduje miglota.

Sąžiningai: korta nepranašauja, ji performuluoja klausimą

Po visos šios istorijos lieka viena paprasta išvada, ir noriu tau ją pasakyti tiesiai, kaip senas draugas. Septyni šimtai metų kortono popieriaus neįgijo galios matyti ateitį. Tarocchi buvo žaidimas; burtų prasmę jam pridėjo žmonės XVIII amžiuje; gražiausias jo paveikslas nupieštas 1909-aisiais menininkės ranka.

Tai nereiškia, kad taro bevertis. Reiškia tik, kad jo vertė kitoje vietoje, nei žada turgaus būrėja. Gera taro ištrauka neatsako „taip” arba „ne”. Ji paima tavo neaiškų, susivėlusį klausimą — „ar man keisti darbą?” — ir grąžina jį tau kitokia forma: „o ko tu iš tikrųjų bijai prarasti?” Korta yra proga sustoti ir pažiūrėti į save iš šono. Ne mažiau, bet ir ne daugiau. Ir to, tiesą sakant, dažnai pakanka.

Jei nori pabandyti pats — ne tam, kad sužinotum ateitį, o tam, kad išgirstum savo paties klausimą garsiau — gali ištraukti taro kortą arba peržvelgti visą Didžiųjų ir Mažųjų Arkanų reikšmių žinyną. O jei nori suprasti, kaip aš čia skaitau kortas — kaip veidrodį, ne kaip orakulą — pasiskaityk metodiką, kuria remiuosi visuose šiuose puslapiuose. Ir jei tau įdomesnis ne klausimo akimirkos, o viso tavo kelio žemėlapis, pradėk nuo natalinės kartos — kitos to paties žmogiško poreikio formos: pamatyti save aiškiau.