Sapnininko istorija — nuo senovės pranašysčių iki Jungo pasąmonės

Sapnininkas yra senesnis už beveik viską

Kai naktį pabundi ir bandai prisiminti, ką ką tik sapnavai — gyvatę, dantis, vandenį, mirusį senelį — tu kartoji veiksmą, kurį žmonės daro mažiausiai penkis tūkstantmečius. Sapnininkas nėra naujųjų laikų pramoga. Tai viena seniausių mūsų rūšies tradicijų: bandymas paimti tai, kas ateina iš miego, ir paversti tai prasme.

Aš esu Laima, ir sapnus su žmonėmis aiškinu jau daugiau nei dešimt metų. Pirmiausia noriu pasakyti tai, ką sakau visada: sapnininkas nėra ateities pranašautojas. Jis yra atminties ir savęs pažinimo įrankis. Bet kad suprastum, kodėl jis veikia ne kaip burtai, o kaip veidrodis, verta pamatyti, iš kur jis atėjo.

Pirmieji sapnininkai — Egiptas ir Mesopotamija

Seniausi mums žinomi sapnų aiškinimo tekstai yra molio lentelės ir papirusai. Maždaug 1275 m. pr. Kr. Egipte surašytas vadinamasis Chester Beatty III papirusas — sausas, dalykiškas sąrašas: „Jei žmogus sapne mato save geriantį šiltą alų — bloga, jį ištiks kančia.“ Šalia gerų ir blogų ženklų lentelė net suskirstyta dviem spalvomis.

Dar anksčiau, Mesopotamijoje, šumerai ir asirai turėjo „Ziqīqu“ — sapnų lentelių rinkinį, kuriame sapnas buvo laikomas dievų žinia, o sapnininkas — šventiku tarpininku. Įdomu, kad jau tada veikė principas, kurį atrasime vėl ir vėl: sapnas reiškia ne tiesiogiai tai, ką matai. Skraidymas nereiškia, kad skraidysi. Reikia vertėjo.

Artemidoras ir pirmoji sapnininko „enciklopedija“

Antrajame mūsų eros amžiuje graikas Artemidoras iš Daldžio parašė penkių knygų veikalą „Oneirocritica“ — turbūt svarbiausią sapnininką visoje Vakarų istorijoje. Jis keliavo po Graikiją, Italiją ir Mažąją Aziją, rinko sapnus ir jų išsipildymus tarsi lauko tyrėjas.

Artemidoras padarė tai, ko ankstesni sąrašai nedarė: jis sakė, kad tas pats simbolis skirtingiems žmonėms reiškia skirtingai. Sapnas apie laivą turtingam pirkliui ir vargšui žvejui reiškia ne tą patį. Reikia žinoti sapnuotojo profesiją, sveikatą, šeimyninę padėtį. Tai jau nebėra burtų knygelė — tai bandymas susieti sapną su konkretaus žmogaus gyvenimu. Po beveik dviejų tūkstančių metų būtent šitą Artemidoro intuiciją psichologija pavers metodu.

Viduramžių sapnininkai — tarp bažnyčios ir liaudies

Viduramžiais Europoje sapnas buvo dvilypis dalykas. Bažnyčia įtariai žiūrėjo į sapnų aiškinimą — jis kvepėjo pagonybe ir burtais. Bet tuo pat metu vienuolynuose buvo perrašinėjamos graikiškos ir arabiškos sapnų knygos, o po žmonių rankas keliavo populiarūs „sapnų raktai“ — pigūs lapeliai su trumpais aiškinimais. Renesanso ir spaudos amžiuje šie kišeniniai sapnininkai tapo vienomis perkamiausių knygų Europoje, šalia kalendorių ir maldaknygių. Tai ir yra ta forma, kurią dauguma mūsų iki šiol įsivaizduoja išgirdę žodį „sapnininkas“: abėcėlinis žodynas, kur prie žodžio prirašyta, ką jis „reiškia“.

Freudas atveria pasąmonę

1900 metais Vienos gydytojas Sigmundas Freudas išleido „Sapnų aiškinimą“ ir pakeitė viską. Jis pasakė, kad sapnas nėra žinia iš išorės — nei iš dievų, nei iš ateities. Sapnas ateina iš tavęs paties, iš pasąmonės, ir slepia užgniaužtus norus. Freudui sapnas buvo „karališkasis kelias į pasąmonę“. Bet jo aiškinimas buvo siauras: beveik viskas galiausiai vesdavo į vaikystę ir slopinamus geismus.

Freudas davė esminę dovaną — mintį, kad sapno reikšmė yra mūsų viduje. Bet jo mokinys nuėjo toliau ir giliau.

Jungas — kolektyvinė pasąmonė ir archetipai

Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas sutiko, kad sapnas ateina iš pasąmonės — bet nesutiko, kad ji vien tik asmeninė. Jis pastebėjo, kad jo pacientų sapnuose pasirodo vaizdiniai, kurių jie niekaip negalėjo pasiimti iš savo gyvenimo: tie patys motyvai randami senovės mituose, pasakose, religijose visame pasaulyje. Iš čia gimė dvi jo idėjos.

Kolektyvinė pasąmonė — gilus, visiems žmonėms bendras psichikos sluoksnis, paveldėtas kaip kūno sandara. Archetipai — pirmavaizdžiai, gyvenantys tame sluoksnyje: Motina, Šešėlis, Išmintingasis senis, Anima. Sapno gyvatė, vanduo ar mirusysis nėra tik tavo asmeninė istorija — tai ir visos žmonijos simbolis, įgavęs tavo asmeninį atspalvį.

Savo paskutinėje, plačiajai auditorijai skirtoje knygoje „Žmogus ir jo simboliai“ (1964) Jungas rašė paprastą ir man brangią mintį: sapnas neslepia tiesos, kaip manė Freudas — sapnas ją rodo simbolių kalba, nes kitaip jos dar nemokame ištarti. Sapnininkas pagal Jungą nėra likimo knyga. Tai vertėjas tarp to, ką tu jau žinai, ir to, ką dar bijai pripažinti.

Lietuviška linija — senolės, kurios skaitė sapnus

Kol Vienoje ir Ciuriche gimė psichoanalizė, lietuvių kaime sapnininkas gyveno žmonių lūpose. Mūsų senolės nemokėjo žodžio „archetipas“, bet darė tą patį darbą. Rytą prie pieno puodo močiutė klausdavo: „Ką sapnavai?“ — ir aiškindavo iš atminties, iš tradicijos, iš to, ką pati buvo girdėjusi iš savo motinos.

Lietuvių sapnų aiškinimas buvo glaudžiai susijęs su agrarine pasaulėjauta ir mirusiųjų pagarba. Mirusieji sapnuose — ne baisus ženklas, o lankytojai, su kuriais dera elgtis pagarbiai. Vanduo skaidrus — geras kelias, drumstas — rūpestis. Daug šių aiškinimų užrašyta XIX–XX a. tautosakos rinkėjų; sistemingai lietuvių mitologinį ir sapnų paveldą tyrė folkloristas Norbertas Vėlius, kurio darbus saugo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Tai nėra prietaras, kurio reikia gėdytis — tai gyva žodinė kultūra, kurioje sapnas buvo bendras šeimos pokalbis, ne vienišas guglinimas trečią valandą nakties.

Įdomiausia, kad lietuviškas liaudies žodynas ir Jungo psichologija dažnai sutampa. Gyvatė mūsų folklore — namų globėja, atsinaujinimas (prisimink žaltį, šventą baltų gyvūną); Jungui gyvatė — transformacijos ir gilios pasąmonės archetipas. Du keliai, viena prasmė.

Ko vertas sapnininkas šiandien

Štai kodėl mūsų sapnininkas atrodo taip, kaip atrodo. Mes nepaėmėme nei vien senų liaudies aiškinimų, nei vien akademinės psichologijos — sujungėme abu. Prie kiekvieno žodžio rasi du sluoksnius: ką jis reiškė lietuvių tradicijoje ir ką apie jį sako Jungo pasąmonės psichologija. Be pranašysčių, be „Visata tau siunčia ženklą“. Tik veidrodis, į kurį verta pažiūrėti ramiau.

Sapnas nesako, kas tau nutiks. Jis parodo, ką tu jau jauti, bet dar neįvardijai. Tai ir yra penkių tūkstantmečių išvada — nuo Egipto papiruso iki tavo močiutės virtuvės.

Jei nori pasitikrinti konkretų sapną, atversk sapnininką ir suk pagal žodį. Dažniausiai ieškomi du — sapnas apie gyvatę ir sapnas apie dantis; abu turi gilią liaudišką ir jungišką prasmę, kurią verta perskaityti iki galo, ne tik antraštę. O jei sapnai kartojasi ir nori suprasti gilesnį savo charakterio raštą — ne naktį, o visą gyvenimą — pasiskaičiuok natalinę kartą: ji parodo tą pačią pasąmonės teritoriją iš kito kampo. Sapnas — tavo naktinis žemėlapis. Natalinė karta — gimimo. Skaityk abu su tuo pačiu ramumu.