Žuvys meilėje

Žuvys jaučia senas žaizdas giliau nei dauguma — jos neužsidaro, o tyliai įsigeria į kasdienybę ir nudažo ją vos pastebimu liūdesiu. Šis laikotarpis prašo pažiūrėti į tą skausmą su švelnumu, ne dar kartą jame paskęsti.

Tavo atjauta kitiems beveik beribė, bet sau tu jos dažnai pagaili — neši praeities nuoskaudą tarsi pareigą atminti. Atleidimas tau natūralus, kai kalba apie kitus; sunkiau, kai reikia atleisti sau. Verta dėmesio švelnumas sau ten, kur instinktas siūlo dar kartą perkrauti save kažkieno skausmu ar sava kalte.

Jausmai ir artumas

Širdis dabar prašo gydymo, ne dar vieno nardymo į seną liūdesį. Tu gali pastebėti, kad atleidi visiems aplinkui, bet sau lieki griežta. Artumas grįžta, kai leidi sau būti pažeidžiama be kaltės, kad ko nors nepadarei tobulai. Atleisti — tau reiškia nustoti nešti svetimą ar savą skausmą kaip nuolatinį foną, prie kurio jau pripratai jaustis atsakinga.

Vieniems ir poroje

Vienišoms Žuvims — laikas pažiūrėti, ar sena žaizda nevirto įpročiu rinktis tuos, kuriuos reikia gelbėti. Neimk kito skausmo kaip savo užduoties. Ieškok žmogaus, kuris tavęs neapkrauna, o atsistoja šalia. Esančioms poroje švelnumas konkretus: paimk seną nuoskaudą ir ištark ją be kaltės sau, kaip jausmą. Frazė „man tai vis dar skauda“ iš tavęs atveria daugiau nei tylus kentėjimas dėl abiejų.

Aistra ir Veneros tonas

Veneros tonas dabar gydantis ir tylus. Trauka grįžta per saugumą — kūnas atsileidžia tada, kai nustoji nešti svetimą sunkumą. Aistra Žuvims šįkart gimsta iš atlaidumo sau, ne iš naujo liūdesio. Marsas čia reikalingas drąsai pasakyti „pakaks“ ten, kur leidaisi semiama kito skausmo. Kai nustoji būti gelbėtoja, tavo kūnas pagaliau gali pailsėti ir vėl atsiverti savo paties geismui.

Tu moki atleisti kitiems lengviau nei sau; pabandyk bent kartą tą patį švelnumą nukreipti į save.